Turbūt nesumeluosiu pasakiusi, jog buvai tikra karjeristė. Gal gali pasidalinti, kodėl daryti karjerą tau buvo taip svarbu?

– Pradėjau dirbti dar tebesimokydama pirmame kurse. Studijavau žurnalistiką ir paraleliai – marketingą. Tėvai gyveno kukliai, todėl reikėjo pinigų, kad galėčiau save išlaikyti. Jau tada jaučiau, kad noriu ir galiu daryti tai, ko mokausi, todėl, užuot dirbusi kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, ieškojau darbo pagal būsimą profesiją.

Baiginėdama bakalaurą jau uždirbdavau tiek, kad galėdavau puikiai įsigyti visus norimus daiktus. Netrukus įsigijau savo nuosavą butą. Galėjau kiek norėjau keliauti. Kitų akimis atrodžiau sėkminga moteris. Tuo pačiu jutau, kad žmonės nemato, kokia yra mano sėkmės kaina. Mano darbo diena buvo neįtikėtino ilgumo!

Ofisas, kuriame tuo metu dirbau, buvo dideliame dangoraižyje. Atsimenu, kaip budintis man sakydavo: „Ir vėl jūs paskutinė išeinate“. Tai būdavo po vidurnakčio – kartais net antrą nakties. O kitą rytą nuo aštuonių ar devynių vėl pradėdavau naują darbo dieną.

Spėju, vieną dieną tiek dirbdama pervargai ir tada ištiko krizė.

– Krizė mane ištiko tada, kai savęs paklausiau, ar esu laiminga. Dar vienas karjeros žingsnis, dar keli tūkstančiai plius prie atlyginimo, tačiau ar kas nors gyvenime pasikeis? Aš net atsimenu konkrečią naktį, kai man kilo klausimas, ar aš tikrai gerai jaučiuosi. Supratau, kad jaučiuosi visiškai blogai. Tik tada ir įsisąmoninau, kad gyvenu nuolatiniame lėkime ir strese. Sėkmė man buvo tapusi priklausomybe. Apimdavo azartas lipti į kalną, kiekviena kūno ląstele norėdavau būti geriausia. Ir kartu visiškai nežinojau, kas yra laimė ir ką reiškia gerai jaustis. Ligi tol niekada nebuvau sustojusi pamąstyti, kas esu ir ko iš tiesų noriu. Kai tai suvokiau, man pasidarė be galo liūdna.

Žmonės linkę sėkmę tapatinti su laime. Tačiau tai – visuomenės ar mūsų tėvų mums įdiegta iliuzija, pasaka, kuria nejučia patikėjome. Juk retai kas mūsų vaikystėje klausdavo, kaip jaučiamės, ar esame laimingi. Tėvams labiau rūpėdavo, kokį pažymį atsinešėme iš matematikos.

Kaip prasidėjo pokyčiai?

– Mane apėmė azartas – norėjau sužinoti, kaip galiu pradėti geriau jaustis. Netyčia sužinojau, kad organizuojama kelionė moterims į Maroką. Ilgai nesvarsčiusi nusprendžiau vykti. Kelionės metu viena mergina papasakojo apie emocinio intelekto mokymus „SoulACTION“ mokykloje. Širdyje staiga pajutau – noriu! Grįžusi iš karto į juos ir užsirašiau. Tiesa, iš pradžių viduje dar dvejojau, ar gerai padariau – žinojau, kad mokytis teks tris mėnesius, o juk aš turėjau krūvą projektų ir komandiruočių į užsienį! Vis dėlto mokytis pasiryžau ir iš trisdešimties užsiėmimų praleidau vos du.

Mokymai taip patiko, kad nusprendžiau juos tęsti. Tik vėl pradėjau dvejoti, nes sužinojau, kad „Moters magijos mokykloje“ kursas trunka jau ne tris mėnesius, o trejus metus… Ir  tada gavau organizatorių atsakymą, kad manęs negali priimti, nes tiesiog nebėra vietų. Toks atsakymas tik parodė, kad tikrai noriu ten papulti. Parašiau ilgą laišką prašydama, kad mane priimtų ir pagrįsdama, kodėl man tai taip svarbu. Įsiprašiau. Taip prasidėjo mano intensyvaus mokymosi kelias, kuris tęsiasi jau septintus metus.

Kas buvo sunkiausia dvasiniame kelyje?

– Mokydamasi patyriau įvairių krizių, bet man labai padėjo jau anksčiau išsiugdyta disciplina – ta pati, kuri pravertė darant karjerą ar kuriant verslą. Nusprendžiau – nesvarbu, kokia nuotaika, imu ir darau. Taip buvo ir einant dvasiniu keliu:  apsisprendžiau gilintis į save ir šventa. Ryžtas keistis buvo stipresnis už bet kokius kelyje pasitaikančius sunkumus.

Man, kaip ir daugumai vakariečių, sunku su visišku pasitikėjimu atsiduoti savo mokytojams. Tačiau būtent tai yra raktas, be kurio negali vykti jokie pokyčiai. Mes dažnai galvojame – pamatysiu, ar tas žmogus vertas pasitikėjimo, o tada ir pasitikėsiu. Tačiau pasitikėjimas yra toks dalykas, kurį turi duoti avansu.

Kaip rasti tuos mokytojus, kuriais tikrai galima pasitikėti?

– Tą galima pajausti širdimi. Sutinki tokį žmogų ir aišku, kad iš jo gali pasisemti išminties. Prie pasitikėjimo dar tiktų žodis tikėjimas. Aš tiesiog nusprendžiau tikėti.

Kažkas gali pasikeisti žmogaus gyvenime tik tada, kai jis nuosekliai pradeda eiti į pokytį. Kaip negali per dieną išmokti groti smuiku, taip ir gyvenimo negali pakeisti vien tik perskaitęs knygą ar pasižiūrėjęs mokymus youtube.

Ir tu pas jokius kitus mokytojus nevaikščiojai?

– Trumpalaikių dalykų būdavo – tai knygą paskaitydavau, tai į renginį nueidavau. Tačiau niekur kitur taip nuoširdžiai nesimokiau kaip pas Rimvydą ir Andrę. Iš šalies žiūrint, gali atrodyti net juokinga – na, argi galima viską paimti iš kelių žmonių? Tačiau mano mokytojai irgi nuolat tobulėja – jie kaip upė „teka“ į priekį. Išmokti ir perimti iš jų galiu dar labai daug. Kalbu ne apie žinias, o apie būseną, kurioje jie gyvena. Ji nuolat kinta ir atveria vis naujas galimybes ne tik realizuoti save kaip žmogų, bet ir patirti misteriją – gyvenimą.

Žinoma, svarbu susirasti sau tinkamą mokytoją. Andrė ir Rimvydas sako: „Susirask mokytoją, kuris gyvena taip, kaip nori gyventi tu. Tą, kuris jau rado atsakymus, kurie šiandien yra reikalingi tau“.

 

Kada į tavo gyvenimą atėjo partneris? Ar sutiktum, kad dvasinės praktikos gali padėti toms, kurios ieško rimtų santykių?

– Visi gyvenime patirti santykiai man buvo naudingi – galėjau suvokti, kokias klaidas dariau ir kokių santykių nebenoriu kurti. Pagrindinis pokytis, kuris įvyko keliaujant asmeninio tobulėjimo keliu, – suvokimas, kad reikia ieškoti ne konkretaus žmogaus, o meilės kaip būsenos.

Pamenu, baigusi vienus santykius, nusprendžiau pabūti viena. O būdama viena, išsigryninau, ko ieškau. „Noriu sutikti žmogų, su kuriuo galėtume augti kartu. Kiekvienas augtume savaip, bet būdami šalia vienas kito“, – įsivardinau.

Atradimas, kad meilė yra būsena, pakeitė mano gyvenimą. Jaučiausi pilna ir galinti dalintis savo laime. O pradėjus dalintis, natūraliai ir kitas toks pats žmogus atsirado šalia. Nuostabu, kad mano mylimasis irgi turėjo tokį patį troškimą – norėjo dalintis meile. Taigi, mūsų susitikimas įvyko ne iš trūkumo, o iš pertekliaus.

–  Kai santykiai atsiranda pilnatvėje, turbūt juos lengviau ir kurti?

– Taip. Tačiau mums labai padėjo ir stebuklingas sutapimas. Gana greitai po mūsų susipažinimo Andrė ir Rimvydas nusprendė rengti kursą „Amžinas Medaus Mėnuo“.  Kai susitikome, abiems rūpėjo klausimas, kaip turėtų tekėti poros gyvenimas. Pasidalinau, kad labai norėčiau kartu tuose kursuose dalyvauti.

Prieš tai mano partneriui reikėjo baigti tris mėnesius trunkančius emocinio intelekto kursus. Be didelių lūkesčių ir spaudimo pasiūliau jam pabandyti. Sakiau: „Tu pabandyk ir, jei tau patiks, galėsim eit kartu mokytis toliau“. Jis pabandė ir užsikabino.

Tai, kaip mes gyvename šiandien, negyvena nė viena pora žemėje. Tai yra tik mūsų susikurtas mikropasaulis. Nei geresnis, nei blogesnis – tiesiog visiškai mūsų. Tai, kad mes savo gyvenimą išsikovojome iš „scenarijų“ ir „standartų“, kaip turėtų gyventi šeima, ir viską kuriame savu būdu.

Kaip pakinta šeimos mikropasaulis, kai ateina vaikas?

– Gimus vaikui, reikėjo labai daug sąmoningumo, kad galėtume išlikti mylimaisiais. Motiniški ir tėviški instinktai skatina susitelkti tik į vaiką. Ir reikia priminimo sau, kad gyvenimas susideda iš daugiau spalvų. „Kodėl esame kartu?“ – šį klausimą perėmėme iš savo mokytojų.  Kiekvieną sausį dviese išvykstame į kitą pasaulio kraštą, kad turėtume laisvą erdvę. Tada galime ramiai pamąstyti, kodėl mums prasminga būti kartu.

Aišku, yra tas metas – ypač pirmieji vaikučio gimimo mėnesiai, kada turi skirti save tik jam. Prisimenu, kad tada kilo krūva klausimų. Toks jausmas, kad galiu įvairiausių žinių gauti iš mamos, draugių, spaudos, knygų, seminarų,  bet visiškai neaišku, kaip atsirinkt,  kas tinka mums. Jau nuo pat pradžių supratau, kad mūsų šeima nėra lygu kita šeima. Ir jeigu kitiems kas nors tiko, tai dar nereiškia, kad tiks mums.

Aš niekada neplanavau rengti kokių nors mokymų, tačiau kartą Andrė pasakė, kad laikas dalintis savo patirtimi. Žmogus tampa pelke, jei viską tik savyje kaupia ir niekuo nesidalina. Tada kilo natūralus klausimas: o kuo dalintis? „Tuo, ką atradai“, – išgirdau Andrės atsakymą. Turėjau pati susisteminti, ką atradau. Taip gimė visiškai nauja metodika ir projektas „Įkvėpimo dirbtuvės“. Jų tikslas – skatinti žmones ieškoti savų atsakymų. Netikiu, kad vieni trumpi mokymai gali ką nors pakeisti, tačiau, tikiu, kad gali uždegti ugnelę ieškoti toliau.

Dabar niekada neduodi kitoms mamoms patarimų?

– Jokiu būdu. Negalima kitai mamai sakyti, kad ji kažką blogai daro. O iš kur tu žinai? Kai laikausi tokio požiūrio, esu lankstesnė ir atviresnė. Kiekvienai mamai linkiu turėti vidinės stiprybės rasti savo atsakymus.

Tapus mama, man iškilo 1000 klausimų. Nežinojau, kaip atrasti būtent man tinkančius atsakymus. Sykį  savo mokytojos Andrės paklausiau, kaip pajausti, ko man reikia. „Ne tau vienai kyla klausimų. Gal padarom konferenciją mamoms?“, – išgirdau atsakymą. Mano kūdikiui tuomet buvo keturi mėnesiai. Dariaus paklausiau, ar jis sutinka, kad imčiausi šio projekto – juk tai reiškė, kad kartais namo turėsiu grįžti labai vėlai ir jis turės sūnui skirti daugiau laiko. Vyras šią iniciatyvą palaimino ir iš tiesų uoliai vykdė tėčio pareigas.

Komandoje turėjome bendrą susitarimą, kad konferencijos organizavimas yra mūsų, kaip komandos, mokymosi forma. Mokėmės darniai, ne konkuruojant, o palaikant vienas kitą veikti, atskleisti vienas kito talentus.

Inga, dabar paaiškink, kaip moteris gali būti šilta, rūpestinga, nuolanki, o kartu turėti valios ir disciplinos? Ar čia nėra prieštaros?

– Labai svarbu išmokti balansuoti tarp skirtingų gyvenimo sričių. Aš irgi anksčiau nemokėjau. Dabar man aišku – vienos būsenos reikia, kai kuriu strategiją, ir visai kitos, kai būnu su kūdikiu. Dažnai būna, kad viena būsena gyvenime vyrauja. Tarkime, moteris yra be galo veikli ir negali „įsijungti“ pauzės. Arba, atvirkščiai, ji nuolat gali mėgautis, ramiai gerti kavą, bet negali susiimti ir įgyvendinti savo svajonių.

Taigi, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, – atskirti skirtingas gyvenimo sritis ir šventai laikytis to atskyrimo. Jeigu dabar esu su savo šeima ir vaikučiu, turiu tame būti visiškai. Tada „nesėdžiu“ feisbuke ir nesuku galvos dėl darbų. Jei dirbu darbus, tai dirbu darbus. O jei su vyru einu į pasimatymą, tada 100-tu procentų esu su vyru ir negalvoju nei apie darbus, nei apie vaiką.

Tačiau kaip mama gali imt ir nustoti apie vaiką galvoti?

Mes su vyru netgi turime tokį savo juoką, sakome: „Vaikui irgi reikia leisti nuo mūsų pailsėti“.

Turime auklytę, kuri mums padeda. Todėl kai bendraujame su vaikučiu, būnam nepervargę. Taip geriau ir mums, ir jam.

Kad ir kokie būtų svarbūs darbai, atrandu laiko nueiti į masažą ir pamedituoti. Tai mane sugrąžina į kūno pojūčius ir padeda neužmiršti savęs. Kitas dalykas – darau tik tuos projektus, kurie man yra prasmingi. Emocinis disbalansas kyla iš prieštaros, kai jaučiame darančios ne tai, ką norėtume. Net moksliškai įrodyta, kad 85 procentus savo energijos žmonės sunaudoja spręsdami pasąmoninius konfliktus. Todėl labai svarbu išsigryninti, ko norime, ir stengtis susikurti gyvenimą, kuris tave atskleidžia. O jei prasmės nebėra, laikas atsisveikinti su tomis veiklomis. Atsisveikinti su džiaugsmu, nes tai reiškia, jog į gyvenimą ateis kažkas naujo.

Taip pat labai svarbu duoti sau laiko pailsėti. Vasaras dažnai leidžiu ramiai. Man tai – neaktyvus, bet labai kūrybiškas laikas. Jis skirtas pasikrauti, susibalansuoti. Jeigu tik lėkčiau, ateitų išsekimas. Anksčiau stengdavausi viską sukontroliuoti, o dabar pasitikiu gyvenimu.  O kai pasitikiu gyvenimu, pasitikiu ir žmonėmis. Tada drauge galime daug sukurti.

Užrašė Ginta Gaivenytė

Nuotraukos iš asmeninio Ingos Jablonskės albumo

Ingos Jablonskės organizuojama konferencija „Sveika ir laiminga mama“ jau balandžio 28 dieną.

Lila.lt rekomenduoja apsilankyti 2019 metų antrą kartą vyksiančioje konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“. Daugiau informacijos: www.mamosdiena.lt.